sugrįžimas

Anksčiau ar vėliau tą reikėjo padaryt. Šis post’as – labiau save padrąsinantis žingsnis grįžti į tinklaraštininko vėžes, kadangi pastarieji du TYLOS metai visą laiką buvo lydimi tam tikro “trūkumo” pasipasakoti plačiai auditorijai.

Prisipažinsiu, per tuos pastaruosius 2 metus žaidžiau nedaug. Ir išsiryškinau pagrindines priežastis, kodėl STALO ŽAIDIMAI nėra jau toks jokių papildomų sąlygų nereikalaujantis laisvalaikio užsiėmimas kaip kad buvo galima manyti anksčiau. Ir tos priežastys pagrindinės yra tokios:

1. Laikas. Tiksliau, jo nebuvimas. O dar tiksliau (nes laiko nebūti negali – jo visada visi turėjo ir turės tiekpat, t.y. po 24 val. per parą) – jo perskirstymas kitoms veikloms, kurias prioritetų tvarka iškeliame virš stalo žaidimų. O ne paslaptis, kad su stalo žaidimais reikia laiko… nes dažniausiai žaidimas neapsiriboja viena partija – “kablys” nugaroje po pirmosios sako ŽAIDŽIAM DAR!

2. Kompanija. Nori nenori, rimtesni (kas dažniausiu atveju tolygu ĮDOMESNI) žaidimai turi taisykles, niuansus ir visokius know-how, kuriuos žinodamas turi pranašumą prieš kitus, todėl tikrąjį malonumą žaisti patiri TUOMET, kai turi tolygų partnerį ir varžovą prie stalo, nes kitu atveju arba “pasiduodi”, arba padedi patarinedamas (kas irgi lygu “isgelbek drauga”), arba nejauti jokios satisfakcijos laimedamas. O jeigu nutiko taip, kad stalo zaidimo draugai ima ir issikrausto i svetima sali uz tukstanciu kilometru, tai is principo ir stalo zaidimai lieka dulkems… 

3. Konkurencija. Turėjau labai rimtą pokalbį (tiksliau – lekciją) su Vytautu Gaidamavičiumi apie konkurencinius ir nekonkurencinius žaidimus, kur, aišku, viskas buvo akcentuojama “ant” vaikų, tačiau juk finale visi mes esame kažkuria prasme amžini vaikai. Ir pasakysiu, kad išties esu turėjęs nemalonių situacijų, kuomet stalo žaidimai įnešdavo nemalonių prieskonių, pvz.: pykstasi konkuruojanti pora arba kažkas nemoka susitaikyti su pralaimėjimu… Todėl kažkaip paskutiniu metu vis dažniau su draugais žaisdavome COOPERATIVE tipo žaidimus, kur visų tikslas bendras – KOMANDIŠKAI nugalėti sistemą/žaidimą. Ir tai turbūt yra itin svarbus veiksnys kuomet stalo žaidimus žaisti pradedi nebe su savo amžiaus draugeliais per pasisėdėjimus vakarais, o su savo atžalomis, kuriems ŽAISTI SU TĖVAIS yra didžiulis “kaifas”.

4. Pakaitalas laisvalaikiui. Futbolas su bičais; Serialai su artimiausiu žmogum; bėgiojimo aukso amžius anksti rytais (kas reiškia “nulūžimą” vakarais anksti), dviratizmas, festivaliai, miesto renginiai…

Tai trumpai reziumuojant, susumuoji šiuos KETURIS veiksnius tam tikromis procentinėmis išraiškomis ir turi VAKUUMĄ stalo žaidimų srityje savo hobių lentynėlėje. 

Susidėliojau sau planą – artėjant rudeniui pamažu eliminuojasi 4, tad belieka išspręsti klausimą 2 ir susirasti vis daugiau COOPERATIVE žaidimų, kad 3 irgi būtų įgyvendintas. O 1 tuomet jau savaime pasikoreguos, nes mes patys savo laiką valdome ir skirstome jį ten, kur geriausia.

Susigirdėsim greitai, einu ieškoti KOMANDINIŲ stalo žaidimų naujienų. Arba išradinėt taisykles seniesiems “geimams” taip, kad jie iš konkurencinių pataptų komandiniais…

 

 

  1. Vytautas Girdzijauskas
    2014/08/20 at 10:19

    Labai malonu skaityti tokią refleksiją, nes tas pats ir man, ypač kai atžala jau viską ima ir deda į burną. Man gal pasisekė, kad įsigudrinau gauti darbą, kur pinigus (nelabai daug, bet vis) moka už tai kad žaidžiu stalo žaidimus🙂
    Beje, pirmas įrašas atsinaujinus galėtų būti apie 10-ies metų jubiliejinį “Ticket to ride” leidimą, nuotraukose tai fantastiškai atrodo, tik brangokas gyvatė.

    • 2014/08/20 at 10:36

      Miela malonu matyti tamstos komentarą, nes tiesa pasakius, po 2 metų prisijungus prie blogo (po password reset’o, nes netgi tą pamiršęs buvau) radau, kad kažkuriuo metu mane citavo ir link’ino toks Vytautas🙂 EGO pamalonintas, tad atsirado jėgų sugrįžt. Tik reikia suprast save, KĄ noriu ir KAIP noriu rašyt🙂 Ir, beje, Ticket to Ride versijų gausa bei papildymai tolina pačią esmę – įjungiamas MATERIALIZMAS ir noras turėti daugiau (kolekcionavimo sritis smegenyse šumurluoti ima). Been there, seen that🙂 Turbūt keliskart PRAKTIŠKIAU turėti 3 skirgintus žaidimus negu 3 skirtingas TTR versijas🙂

  2. Vytautas Girdzijauskas
    2014/08/20 at 12:24

    Visiškai pritariu, kad versijų ir netgi skirtingų žaidimų kolekcionavimas tai visiškas ego maloninimas ir nieko daugiau. Mano atveju skirtingos versijos/pratęsimai pasiteisina, kai susirenka didesnė grupė jaunimo ir nori visiem suteikti galimybę žaisti TTR’ą, gal užtrunka kol paaiškini skirtingas taisykles, bet vistiek smagu matyti kai kokie trys stalai užgulti su TTR’ais.🙂 Ir kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad stalo žaidimų kultūroj patys žaidimai yra antraeilis dalykas – svarbiausia žmonės. Gal ir rašyti reikia dauiau apie tai kaip pritraukti žmones, kaip spręst konfliktus (linksmiausia kai žaidi Alias su savo gyvenimo poromis – geras testas santykiams) ar padėti išeiti iš pralaimėtojo nusivylimo. Kooperatyvai labai smagu, bet ilgainiui pasidaro nuobodoka, kaip Pasjansas. Su Ghost stories buvo taip kad vienas žaidėjas išėjo, po to kitas ir likom dviese žaisti už keturis, kol atrodo kad geriau išvis vienam žaisti. Gal tik koks Shadows over Camelot pasidaro įdomesnis su išdaviku🙂

    • 2014/08/20 at 13:07

      pasidarė labai jau įdomu, kokia čia ta profesinė linija pas tamsta – stalo žaidimų parduotuvė? klubas? dar kažkas panašaus, kad ir jaunimas bei jo “edukacija” įtraukta?🙂 Nes tai yra visiškai jau kitas dalykas – mokyti kitus taisyklių ir vėliau matyti, kaip jiems iš niekur gimsta daug natūralaus džiaugsmo žaidžiant yra fantastiška galimybė, kuria būtina naudotis (duoti smagiau nei imti, taip?). Kitas dalykas – poros, ir santykių aiškinimaisi🙂 Nežinau dėl ALIAS (turiu jam priešišką nusiteikimą, nors tu ką), bet bent jau RISK’as yra prie mano akių išskyręs porą🙂

  3. Vytautas Girdzijauskas
    2014/08/25 at 11:54

    Dirbu mokykloj nepedagoginį darbą, bet turiu ir būrelį, kur žaidžiam stalo žaidimus, tai dar ir pinigus moka už tai🙂 O pavasari dar ir jaunimo centre žaisdavom, bet ten tik Dalmutis su Ligretto ėjo, gal nuo rudens kas keisis🙂
    Dėl ALIAS – tai visiškai pritariu, man jis irgi skurdokas, bet kai kuriuose baliuose tiesiog nebūna kito varianto. Vieną kartą teko baigti partiją ir eiti šašlų kepti, nes visi su savo porom susiėdė (O kai prieš partiją siūlėm poras susimaišyti, tai vos ne durniais išvadino). Gal ir neišsiskyrė išvis, bet vakarėlį reikėjo gelbėti kitais būdais. Nu aišku ir su ta kompanija buvo paskutinis susitikimas😉

  4. 2014/10/29 at 00:19

    neįsivaizduoju, kur jūs sugebate rasti tokių neadkvačių žaidėjų, kurie susiėda, nesupranta, kad tai tik žaidimas ir reikia priimti tik kaip žaidimą. nieko asmeniško. mano rate tokių išvis nėra, o boardgeimerių pažįstu tikrai daug.

    • 2014/10/29 at 10:23

      atsakymas paprastas: tarp neboardgeimerių.🙂

  5. neprivalomai
    2015/04/26 at 00:55

    sugrįžimas neįvyko. gaila.

  1. No trackbacks yet.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: