Shadows over Camelot // Recenzija Nr. 26

Pavadinimas: Shadows over Camelot
Žaidėjų skaičius: 3-7 
Žaidimo trukmė: nuo 90 min.
Žaidimo tipas: co-op, fantasy, adventure, 
BGG reitingas: 191

Intro. Riteriai visais laikais mane traukė… Having said that, girdžiu juoką net iš paties savo minčių. Tai pradedam iš naujo. <..>

Riteriai visais laikais… buvo man pavyzdys. Nu irgi ne ką geriau, bet judame artyn tikslo. Esmė ta, kad turbūt ne daug kitų “profesijų” teko toks margas, negailestingas ir romantizmu persunkęs gyvenimas kaip riteriams. Princeses iš aukštų bokštų gelbėjo kas – gaisrininkai su kopėčiomis ar riteriai? Kas nemeluoja žmonėms ir nešneka, kad drakonai neegzistuoja ir vietoj to kerta jiems visas (kiek jų bebūtų) galvas kardais, kurių mes net nepakeltume? Kaip jūs galvojate, kodėl policininkai mėgsta ant žirgų jodinėti po parkus – nes taip patogiau, sakysite? Ne! Visi mes norime lygiuotis į juos ir pasijusti riteriais! Į tuos po sunkiais šarvais savo karaliaus garbę ginančius vyrus (sorry, mergytės, čia jums ne Švedija), kurie po to nepuošia žurnalų viršelių (išskyrus gal Robiną Hudą, bet jis ne tikras riteris) ir tiesiog pradingsta į niekur… nei medalių, nei anksčiau laiko išėjimo į pensiją. Vat – čia tai vyrai!

Todėl jeigu pasižymi geriau veikiančią “menine” smegenų puse nei logine, tai pirmyn į šį mistinį fantasy pasaulį, kur tavęs laukia viduramžių laikai ir visi aukščiau išvardinti riterių “patogumai”. Tau tai tikrai patiks, o žaidimą vis tiek laimėsi, nes juk bus nors vienas, pasižymintis labiau veikiančia “logine” puse, ar ne? Žaidimas žaidžiamas kartu, t.y. išvien prieš blogį – dar vienas RITERIŲ bruožas, kurį garbinu.

Istorija. Knygų daug neskaitau. Iš tikro, knygų visai neskaitau, nes stalo žaidimų taisyklių knygutės turbūt nesiskaito, ar ne? Anyway, šitas žaidimas “padengia” visų daugiau ar mažiau girdėtą apskrito stalo riterių ir karaliaus Artūro istoriją. To jau užtenka, kad galėtum tikėtis GRAŽAUS žaidimo, tačiau fejerverkai dangų apšviečia maksimaliai kai dar priedo pastebi, kad žaidimą gamina Days of Wonder (parodyk negražų jųjų žaidimą ir aš apsiversiu kūlversčiu tą pačią sekundę), o autorių sąrašę įraityta Serge Laget pavardė (jis atsakingas už naujutėlį šių metų kontrabandinį Cargo Noir ir krūvą senų žaidimų).

Vyksta susirinkimas prie apskritojo stalo...

Žaidimas yra KOOPERATYVINIS, t.y. žaidžiamas drauge, kartu, apjungus jėgas ir bandant laimėti prieš patį žaidimą, kuris turi sukurtą gana daug problemų žaidėjams primetantį mechanizmą. Tokius žaidimus labai gerai pažaisti su stalo žaidimų naujokais, kurie nelabai gali kovoti su tavim, profu, vienas prieš vieną, tačiau kurie gali sužydėti ir atsiskleisti, kuomet juos kažkas palaiko iš nugaros, prižiūri. Kooperatyvinių žaidimų jėga yra nepertraukiamas bendravimas, nes čia visi pastoviai kalba, aiškina vieni kitiems, ką daryti, kur geriau eiti, kaip pasiskirstyti žingsnius, planuoja, barasi ir… STOP! Shadows over Camelot yra kitoks kooperatyvinis žaidimas.

Kodėl? Todėl, kad čia žaidėjai prieš pradėdami žaisti traukia savo PERSONAŽO kortelę, kuri parodo kas jis bus žaidime. Nuspėjai teisingai – kortelėse bus riterių vardai, jiems priklausančios spec. galios, kažkokie nuolaidžiavimai žaidime ir bendra informacija apie žaidimo eigą. Tačiau tarp “karaliaus Artūro” ir kitų bus ir kitokia kortelė – tai IŠDAVIKAS, kuris, taip atspėjai, žaidžia apsimetęs riteriu, tačiau iš tiesų veikia kaip “sabotioras”, t.y. bando kaip įmanoma labiau apsunkinti riteriams pergalę prieš žaidimą. Dėl šio “išdaviko” vaidmens žaidimas keičiasi iš esmės, nes visi patarinėdami ką reiktų daryti nežino, ar kuris nors yra išdavikas, ar ne, nes kortelių bus daugiau nei žaidėjų, todėl galimas daiktas, kad riterių tarpe ir nėra išdaviko, bet… OJETUSMARIJA, štai čia tai smagumėlis, ar ne? Pirmus žaidimus sužaiskite be “išdaviko” kortelės, o paskui, kad būtų įdomiau, įdėkite ją, ir prasidės tikras vaidybos, blefavimo ir įtampos vakarėlis, nes tavo kambariokas, kuris dar ryte paliko nesuplovęs indų virtuvės kriauklėje, labai tikėtina, yra išdavikas… arba ne. Bet kuriuo atveju, vienas pats žaidimo neįveiksi, todėl norint nukauti tamsos karį, drakoną ar surasti paskandintą galingąjį karaliaus kardą upės dugne TEKS PASITIKĖTI KAIMYNU ir su juo dalintis savo planais netgi tuo atveju, kai įtarinėji jį esant išdaviku.

Quest'ai, kurie laukia drąsiausiųjų

Žaidimo idėja: 9/10

Taisyklės. Turiu pripažinti, kad nors jos ir nėra itin sudėtingos (kaip ir visos taisyklės po to, kai jau pagaliau sužaidi žaidimą jas perpratęs), tačiau laiko mums užtruko nemažai. Esmė ta, kad jau vien žaidimo lenta susideda iš kelių atskirų dalių ir sudaro retai kuriame kitame žaidime sutinkamą SUPERDYDŽIO žaidimo lauką, kuriame ir drakono irštva, ir tamsos kario laukas, ir upė, ir dar iš vsų pusių puolantys blogiečiai… ir t.t. Visos tos skirtingos vietos VEIKIA SKIRTINGAI, todėl kuomet jau išsiaiškinai ką reikia daryti (ir ko ne) ant vienos iš lentos vietų, tada eini prie kitos… ir taip tol, kol išsiaiškini kiek įvairiausių grėsmių tavęs laukia šiame žaidime. Čia ne koks Pandemic, kur bėda viena – ligos ir epidemijos, plintančios po pasaulį. Čia ir ne Ghost Stories, kuriame kiekviena ištraukta kortelė paaiškina, kas bus vykdoma ir tų paaiškinimų yra tiek, kad užtenka rankos pirštų. (P.S. abu minėti žaidimai irgi kooperatyviniai). Shadows over Camelot yra krūva taip vadinamų Quest’ų (tai ir yra tos visos mano anksčiau išvardintos skirtingos vietos, kuriose ir bandai kovoti prieš žaidimą), kuriuos įveikus gauni baltų pergalės kardų ir kuriuose pralaimėjęs gauni juodų nesėkmės kardų… Žaidimo pabaigoje tie kardai ir parodys, kas laimėjo: jeigu baltų daugiau, tai sveikinu, jūs laimėjote ir esate labai geras riteris.

Taisyklių paprastumas: 6/10

Prie Camelot sienų artinasi daug skirtingų pavojų...

ŽAIDŽIAME. Reikia pasakyti, kad žaidimas patiks tiems, kas mėgsta dirbti komandoje, o ne pats sau vienas (nebent išsitrauktum “išdaviko” vaidmenį), nes čia reikės daug tartis, mokėti nusileisti ir atvirkščiai – apginti savo pasiūlymą ir įtikinti kitus juo patikėti. Tai yra vieta, kur pasireikš žaidėjų vaidyba, blefavimo gabumai, minčių ir logikos skirtumai (vienas už kitą geresni pasiūlymai kaip taisyklė priveda prie balsavimų arba “nu tebūnie tavo viršus” šūksnių).

Pats žaidimas iš savęs neturi daug galimybių būti KITOKS. Jis kiekvieną kartą toks pats: tave visada puls tie patys priešai, tavęs visada lauks ta pati upė, tie patys reliktai, tos pačios problemos… Mano nuomone, tai didžiausias žaidimo trūkumas, nes suradus kelią į sėkmę tose pačiose situacijos vėliau pralošti gali tik dėl “prastai einančios” kortos. Tačiau tą trūkumą kaipmat ištaiso “išdaviko” įvedimas, nes tada žaidimas patampa aktoriniu ir jau tada kiekvieną kartą nebežinai, iš kurios pusės bėdos laukti – kuris “draugas” tik apsimeta tokiu ir pan. 🙂

Mes radome Šventąjį Gralį!

Įdomumo dėlei papasakosiu, kaip vyko mūsų pirmosios žaidimo partijos (be išdaviko kortos):

1. Gavom į kaulus neįveikę nė vieno Quest’o ir praktiškai vos įpusėjus žaidimui.

2. Gavom į kaulus, nors jau buvom įveikę vieną Quest’ą ir įpusėję kitus…

3. Gavom į kaulus, nes įveikus jau du Quest’us pats jų įveikimo faktas apsunkino mūsų tolimesnį žaidimą…

4. Pasėdėjom, pagalvojom, supratom ir… įveikėm žaidimą kone sausai. 🙂 Tada vėl sėdėjom ir galvojom, kaip čia iš vis anksčiau galėjome pralošti.. 🙂

Pabodimo faktorius: 6/10

Taisyklių perpratimas: 8/10

Azarto lygis: 8/10

–

Baltieji pradeda... ir laimi.

Elementai. Atskiro pastebėjimo vertos ir pačios medžiagos, t.y. žaidimo elementų kokybė. Riterių figūrėlės, reliktai, kortos, puolantys priešininkai, “patrankos” (kaip vadinasi tos akmenis šaudančios “mašinos” iš viduramžių?) ir t.t. Ir dar sykį pasikartosiu – viskas VELNIŠKAI gražu, kaip kokiame spalvingame riterių filme.

*Žaidimo elementų kokybė: 10/10

Žaidimo išvaizda: 10/10

Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 8/10

Žaidėjų patirties įtaka: 6/10

Ilgai galvojau kaip įvertinti šio žaidimo kainos ir vertės santykį ir prisipažįstu, kad noriu pasipasakoti daugiau. Jeigu vertinti tai, ką gauni atidaręs dėžutę (figūrėlės, kortos, piešinukai ir t.t.), tai tuomet tas santykis turi būti 10/10 – tikrai retai pamtysi tokį puikų išbaigimą žaidimo dizaine. Kita vertus, šį žaidimą statau į aukščiau lubų esančią lentyną, iš kurios žaidimai išimami rečiau, nes tiesiog natūraliai rečiau pasitaiko proga juos pažaisti. Shadows over Camelot reikia žaisti su tais žmonėmis, su kuriais jį žaidei praeitą kartą (nu vienas kitas naujokas tarp 5 senbuvių greitai “suvyriškės”, bet ne atvirkščiai). Be to, žaidimas trunka ilgai (ypač su “išdaviku”), jam reikia daug stalviršio (pamiršk vakarėlius su balta mišraine, užkandukais) ir reikalauja maksimalaus įsitraukimo… Todėl teisybės vardan šį įvertinimą “traukiu per vidurį”…

Žaidimo kainos ir vertės santykis: 8/10

BENDRAS REZULTATAS: 79/100

Pabaigai…

Dėmesio vertas Shadows over Camelot tinklapis, kuriame ne tik visi apdovanojimai, bet ir papildomos įdomios info daug…

Juokiukas Nr.1. Muzikinė istorija apie tai, kas vyksta žaidime. Be to, man rodos pamiršau paminėti, kad Camelot yra ne koks kario vardas, o PILIS, kuri ir siejama su legendiniu karalium Artūru.

Filmukas.

Nuotraukos naudotos iš boardgamesgeek.com svetainės