Archive

Archive for September, 2010

Uno // Recenzija Nr.8

2010/09/30 11 comments

Pavadinimas: Uno
Žaidėjų skaičius: 2-10
Žaidimo trukmė: nuo 30 min.
Žaidimo tipas: Card games
BGG reitingas: 6239

Vargu ar gerai jausis šis kortų žaidimas šalia kitų mano blogo stalo žaidimų aprašymų, nes juk tai net ne stalo žaidimas, o tiesiog kortos. Ką sako visagalis BGG reitingas? Vos 6239 vieta?! Kada žaidimas sukurtas? Netgi 1972 metais! Tai apie ką po velnių mes čia kalbame?..

Kita vertus, nori nenori reikia pripažinti, kad tai geriausias visų laikų party žaidimas, kokį yra tekę man asmeniškai išbandyti. Ar žinai tą keistą jausmą, kai į dvylikaaukščio mažą butuką ateini švęsti gimtadienio ir toje degtukų dėžutėje oru bei vieta alkūnėms (jos reikia norint sėkmingai į burną įdėti šaukštą baltos mišrainės) pradedi dalintis su 12 kitų žmonių. Ir svarbiausia – nepažįstamų… Šneka apie orą ir paskutines krepšinio varžybas labai greit išsisemia ir jeigu balius nėra “geriam>geriam>vemiam>namo” formato, tai smagumas ateina tikrai ne iš karto. Tik ne tuo atveju, jeigu turi UNO. Patvirtinta asmeniniu tyrimu kokį 10 kartų! Nesvarbu, koks tavo amžius, ką tu mėgsti, atėjai išgert ar tiesiog pabūt šalia savojo sugėrovo – UNO tikrai ras vietos tau! Ir kas svarbiausia, šitas paprastas kortų žaidimas tiek įtrauks visus dalyvius, kad kyla grėsmė pačiam jubiliatui pasitraukti į šešėlį (tam reikalui dovanas geriausia priimti iškart).

KAIP IR KAS? Kortos yra spalvotos (4 spalvų), ant jų užrašyti skaičiai. Yra dar 5 skirtingi kortų tipai, kurie turi spec. galių, pvz.: praleisti ėjimą, apsukti ėjimo kryptį ir t.t. Tarkime aš padėjau “geltoną 6”, tuomet tau dabar dėti galima arba geltoną, arba “šešetą”… arba kokią nors spec kortą, kuri sekančiam žaidėjui užkrautų +4 kortas ir t.t. Tikslas yra atsikratyti visų kortų pirmam, tuomet kiti žaidėjai skaičiuoja rankose likusias kortas, už tai gauna baudos balų, kuriuos žymime ant lapuko ir taip žaidžiame kol kažkas ant lapuko surinks kokį nors gražų skaičių, pvz.: 333. Taisyklės tikrai paprastos, išmokstamos itin greitai, viską perpranta ir maži, ir dideli, o svarbiausia, kad žaidimas nenukenčia nė vieniems, nė kitiems – nesvarbu, kad tu baigei Harvardą, o mažoji Elzė dar tik antrokė, tačiau jeigu ji padės “+4 juodą”, tai tau ir atestatai nepadės. Tačiau čia tik vienas iš daugelio pliusų, kodėl šį žaidimą ne tik turiu savo kolekcijoje (tiesa, jau antrąjį komplektą, nes pirmas susidėvėjo), bet ir stengiamės padovanoti tiems, kas dar jo neturi 🙂 Nes UNO visada bus UNO dėl vienos priežasties… <..>

Taigi kokie tie PRIVALUMAI, jeigu jau trumpai? Pradedam:

1. Galimybę žaisti net iki 10 žmonių! Tiesa, esu bandęs ir su 12 ar 14, tai tik kortų kartais pritrūksta, bet jeigu niekas nesi”par”ina, tai viskas ok;

2. Galimybė žaisti pliaže besideginant, nes aš niekaip nesuprantu KODĖL REIKIA PLIAŽE GULĖTI VISĄ DIENĄ, kai ten nėra ką veikti!!! Dar galima žaisti ir sodyboje vakarop prie laužo (su sąlyga, kad virš galvos yra šviesos stulpas ir nėra uodų).

3. Maža pakuotė, patogaus dydžio kortos bet kokia rankai.

4. Paprastos taisyklės, kurias išmoksta net ir “prarastieji” žaidėjai (pvz.: tėvukai, senukai ir estukai).

5. Kabina… ne tas žodis, kaip kabina! Pabaigos čia gali nebūti valandų valandas, and I mean it – su užsidegusia kompanija šitas žaidimas neturi pabaigos never ever… ir UNO visada bus UNO dėl vienos priežasties.

Užteks. Nežinau dėl situacijos Lietuvos rinkoje, bet pasaulyje šis UNO nuo pat 1972 metų taip išsikerojo, kad jo versijų ir pritaikymų skirtingos platformoms yra turbūt daugiau nei bet kokio kito žaidimo (matau kaip į mane išsprogusiom akimis dabar žiūri Monopolis…). Savo “vardines” Uno kalades turi Barbė, Family Guy, Coca-Cola, Nascar, Pokemon ir t.t. Pati žaidimo mechanika yra tiesiog grynuolis – taisyklės itin paprastos, o gameplay’us nerealiai įdomus ir kabinantis. Taip, čia kortos – sėkmė žaidžia tikrai nemažai, tačiau net ir tai leidžia pasireikšti tam tikriems strateginiams gabumams (vieniems žaidėjams sekasi geriau nei kitiems ilgajam laikotarpy). UNO toks trokštamas, kad jį mielai savo žaidėjų bendruomenių pamaloninimui naudoja tiek Facebook’as, tiek konsolės ar kompiuterinių žaidimų leidėjai. Netgi visa begalė kortų žaidimų bando kopijuoti tą patį UNO formatą… tačiau UNO visada bus UNO dėl vienos priežasties. TAI KOKIA TA PRIEŽASTIS?! – tu norėtum manęs paklausti, ar ne? Ogi pats žodelis “uno”, kurį būtina ištarti kuomet žaidime tau rankoje lieka viena korta – jeigu to nepadarai (pamiršai, užsižioplinai ir pan), gauni papildomų baudos taškelių (pora kortų iš kaladės) ir sėdi toliau kaip pabučiuotas… “Uno!” – šūkauja banda svečių, kurie net netikėjo, kad galima smagiai praleisti laiką gimtadienio vakarėlyje ir blaiviame stovyje! Ir dar kuomet tave supa nepažįstami – UNOOO! – mane pertraukia iš kėdės pašokęs stalo kaimynas, kuriam kitas kaimynas jau paruošęs “+4_juodą”, kad šis apsiramintų ir galėtų toliau krimsnoti bankūcheną…

FINALIZUOJAME

*Žaidimo idėja: 8/10                                                                                                                                           *Taisyklių paprastumas: 9/10
*Taisyklių perpratimas: 10/10
*Žaidimo išvaizda: 4/10
*Žaidimo elementų kokybė: 4/10
*Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 2/10
*Žaidėjų patirties įtaka: 8/10
*Azarto lygis: 9/10
*Pabodimo faktorius: 9/10
*Žaidimo kainos ir vertės santykis: 9/10
BENDRAS REZULTATAS: 72/100

Tai nėra toks “tipinis” stalo žaidimas, kurį žaistum per stalo žaidimų vakarėlį, tačiau UNO yra išgelbėjęs ne vieną situaciją, kuomet per daug žmonių vienoje vietoje neranda kalbos ir/arba neturi ką veikti… Tobulas daiktas “laiko užmušimui”!

P.S. Mėgstantiems keliauti po internetą, siūlau pasisvečiuoti pas UNO šeimininkus (nuo 1992 m.) Mattel kompaniją ČIA. Paprastas kaip kapeika taisykles galima perskaityti iki galo ČIA, tačiau mano patarimas būtų atsižvelgti į savo žaidėjus ir tau patinkančius dalykus, nes UNO taisyklių pakeitimų ir patobulinimų yra tiek daug, jog net nebežinai, kaip čia įdomiausia būtų sužaisti…

Tai tiek, aš laimėjau!

Zooloretto // Recenzija Nr.7

2010/09/23 8 comments

Pavadinimas: Zooloretto
Žaidėjų skaičius: 2-5
Žaidimo trukmė: apie 45 min.
Žaidimo tipas: Family
BGG reitingas: 229

Iš pažiūros į vaikišką “nuspalvink pats” reikalą panaši dėžutė iš tikro slepia 2007 metų “Spiel des Jahres” (t.y. metų žaidimą), o tai jau šį tą reiškia… Kur tau šį tą – tai juk kokybės ženklas, kuriuo beveik niekada neabejojama!!! Ar reikia pridurti, kad šis žaidimas man asmeniškai labai patinka? 🙂 Dėl kokių trijų pagrindinių priežasčių: paprastos taisyklės (papasakojau per 5 minutes ir pirmyn), įdomus gameplay’us ir greitos partijos…

ZOOLOGIJA Kiekvienas iš žaidėjų gauna zoologijos sodą, kurį bandys apgyvendinti įvairiais gyvūnėliais… Štai dėl pastarųjų ir įvyks didžioji trintis. Į vieną gardą gali apgyvendinti vieną rūšį, pvz.: tik beždžiones (logiška, ne?). Kas bus kuomet keturiuose garduose jau gyvens po kokią nors rūšį ir į tavo “ranką” atkeliaus dar vienos rūšies gyvūnas? Ogi tau, kaip zoologijos sodo direktoriui, kuris, pasirodo, yra prastas vadybininkas, teks tą gyvūnėlį vestis namo ir… natūralu, kad už tai gauni baudos taškų. Žaidime jie tiesiog minusuojasi, o realiame gyvenime grįžus namo su kokiu tigru arba zebru tave nubaustų ir kaimynai, ir žmona. Taigi, esmė yra ta, kad turi viską planuoti kuo tvarkingiau – jeigu jau pradėjai veisti kokias pandas, tai ir rink jas… Bet kaip taisyklė tą pačią rūšį dažnai veisia savo lentutėse ne vienas žaidėjas, todėl konkurencija garantuota. Ir, kaip dar didesnė asmeninės patirties taisyklė, pandos yra geidžiamiausia rūšis – jokių ekstra balų, jokios naudos, bet kiek bežaistum, pandų kortelių pasirodymas visada iššaukia tokį susiaurintu malonybiniu balsu “ooo, paaaaaandos, pandutes, ateikit pas tetuką”. Zebrai dėl to jaučia didelį pavydą ir pridergia šalia saldainių kiosko. Pastarieji (ne zebrai ir ne xxx, o kioskai) duoda papildomų taškų, todėl būdamas geru direktorium turėtum pandų narvą įrengti toliau nuo zebrų, kad pastarieji nepavydėtų… Juokauju.

EIGA Per savo ėjimą tu ARBA trauki iš maišelio figūrėlę ir ją dedi ant triviečio “karučio” ARBA imi jau kažkurį karutį. Ant stalo tų karučių tiek, kiek žaidėjų, taigi aš ištraukiu Pandą ir po malonybinio pasisveikinimo su ja imu ir dedu ją į pirmą laisvą vietą ant sakykim “savo” karučio. Tada kitas žaidėjas ištraukia dramblį, kurio jam tikrai nereikia (su dideliais gyvūnais didelės bėdos, sako patirtis), todėl jis, kad būtų smagiau, tą dramblį deda ne ant kito laisvo karučio, o šalia maniškės pandos, nes (!) puikiai žino, kad ir man dramblio nereikia. Dabar jau kai ateis mano eilė aš nebepulsiu imti to karučio… nebent visi kiti pasiims po vieną ir man nebus kur dingti. Tuomet teks dramblį vestis į namus… arba iškart paskambinti namiškiams ir pranešti, kad “dėl pablogėjusios pandos sveikatos” teks kelis metus gyventi atskirai. Baltas melas, vedantis į niekur… <…>

RAZYNKOS? Kas gali būti švenčiau už mažų pandučiukų gimimą? Turbūt tik kengūriukų, drambliukų, flamingų ir kitų mažylių gimimas… še tau, kad nori – zoologijos sodas tampa veisykla. Kai kurios gyvūnų kortos yra pažymėtos lyties ženklu (suprask, patinas ir patelė), ir kurie, kaip aš sakau, išgyvena “morčių” (ar kaip vadinasi tas reikalas pas dramblius? offtopic – ir jis dramblių patinams trunka 4 mėnesius). Taigi, jei netyčia į vieną gardą patalpinsi/surinksi vieną patelę ir vieną patiną, tai BINGO – beibis bambyno dykai dovanų! Bet kas bus, jeigu nebeliko vietos tam mažyliui? Teks mažą drambliuką temptis namo ir išklausyti namiškių moralą apie didžiųjų žinduolių kontracepcijos naudą šeimyninei laimei. Tiesa, esu tikras, kad to nebus, jeigu parsivesi mažą pandytę. <…> Beje, tiems, kas prisižiūrėjo per daug Animal Planet drįstu paneigti laukinės gamtos egzistavimą žaidime: “ne, vienas “karštas” zebras neapvaisina dviejų ar trijų patelių savo garde. Jis yra ištikimas tai vienintelei pirmajai meilei, su kuria ir susilaukė (iškart) mažylio. Kaip matai kiaulių rūšies žaidime nėra.  🙂

Kodėl tai GERAS žaidimas? Todėl, kad žaidimas vyksta greitai – man labai patinka kai padarius savo ėjimą nereika laukti pusvalandį, kol kiti padarys saviškį, nes čia tiesiog “arba imi, arba dedi” ėjimo paprastumas valdo žaidimo pagrindus. Dar labai geras dalykas tas, kad visą situaciją pas visus žaidėjus matai gyvai, ir tą bendrą situaciją išanalizuot ir “pagaut mintį” yra labai paprasta. Dar žaidimas tikrai gražus, gyvūneliai gražūs (pandos tai išvis “ne v’konkurse”), karučiai tvirti, kortelės kokybiškos… Dar patinka tai, kad antroji partija jau vyksta greitai ir aiškiai, todėl ji gali trukti gali ir vos pusvalandį… Tada per 2 minutes paruoši stalą naujai partijai – ir vėl į medžioklę! Tiesa, medžioklę perkeltine prasme, nes čia ne Tado Ivanausko iškamšų muziejus, o tikras gyvų kartoninių gyvūnėlių rojus! Žodžiu, čia yra viskas, ko reikia geram stalo žaidimui! Minusai? Kai kam gali užkliūti tai, kad čia tokia “vaikiška” atmosfera – nei ką nušauti gali, nei ką užgrobti ar išduoti. Žodžiu, toks stumdymasis plaštakomis, kuomet alkūnės prie juosmens priklijuotos (imagine that!). Dar labai norėčiau, kad būtų galima žaisti 6iese – kažkodėl tai dažniausiai pasitaikantis žmonių sambūris prie žaidimų stalo, todėl visus žaidimus su “up to 5 players” tokiais atvejais padedi į šoną… Arba išgirsti į neviltį varantą “tai aš nežaisiu tuomet” arba nusišauk-su-vandens-šlanga tipo pasiūlymą “žaidžiame poromis”!

Yra ir krūva pratęsimų, kurie tai prideda gyvūnėlių, tai visokių ekstra pastatų (su standartiniu pakiu gauni tik kioskelius, kurie irgi labai reikalingi ir naudingi taškų atžvilgiu) ir kitų smagių bonusų, bet jų tiek daug, kad tektų visą atskirą postą rašyti… Tiesa, yra vienas KITOKS pratęsimas – tai AQUARETTO, kuris kartu yra ir atskiras žaidimas (Zooloretto taisyklių pagrindas, bet nebe zoologijos sodas, o visas jūrų muziejus – su keliais kitokiais sprendimais ir beribiais gyvūnėlių akvarumais). Tai kaip suprasti – pratęsimas čia ar atskiras žaidimas? Esmė ta, kad šitą žaidimą galima sujungti kartu su Zooloretto ir tiesiog vienu metu direktoriauti vienam dideliam GYVŪNŲ PARKUI. Tiesa, jūrine “panda” tampa ne kas kitas, o delfinai. Bet vis tiek jie ne pandos ir netgi sujungus abu žaidimus “topinė” rasė yra ta pati. <…> Apie šį žaidimą – jau labai artimoje ateityje…

SĖKMĖ? STRATEGIJA? Sėkmės sakyčiau čia nėra daug, nors vėlgi – traukiama katė iš maišo, kuri pasirodo yra vienas didelis kupranugaris, kuriam, deja, nebeliko vietos… ir tavo strategijai šakės. Arba ne. Kita vertus, čia yra bendravimas su žaidėjais – pastoviai patarinėji, kur kitam kiaulinti ir maldauji, kad į tavo nusižiūrėtą karutį neįdėtų kokio vietos sau tavo zooparke neturėsiančio flamingo. Ir nors teisiškai tai neturėtų įtakoti kito žaidėjo, bet paistalais ir prašymais čia dažnai paveiki varžovus… Nebent esi piktasis ponas Tylenis, ar kažką. <…> Beje, žaidėjai už pinigėlius, kuriuos karučiai bei gardų užpildymas “atneša”, gali pirkti gyvūnėlį iš kito žaidėjo namo (ten, kur minusas pas jį), arba “užmigdyti” savo minusinį gyvūną. Kaip matai, žaidimas puikiai parodo bjaurią realybę: jeigu turi babkių, tai tau tikrai leis nušauti dramblį. Arba pandą. Kaip danguje, taip ir ant stalo! Strategavimas dažnai baigiasi rūšių, kurias rinksi pasirinkimu – jeigu matai, kad zebrus bando veisti jau du kiti žaidėjai, nebūk trečias – jum visiem jų neužteks. Geriau rinkis kitas rūšis, ir konkuruok su vienu žaidėju, negu su kokiais 2 ar 3. Žodžiu, strategija tikrai “lengva”, bet ji yra ir tas “šaškių” paprastumas čia žavi!

FINALIZUOJAME

*Žaidimo idėja: 8/10                                                                                                                      *Taisyklių paprastumas: 8/10
*Taisyklių perpratimas: 10/10
*Žaidimo išvaizda: 8/10
*Žaidimo elementų kokybė: 9/10
*Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 8/10
*Žaidėjų patirties įtaka: 8/10
*Azarto lygis: 8/10
*Pabodimo faktorius: 7/10
*Žaidimo kainos ir vertės santykis: 9/10
BENDRAS REZULTATAS: 83/100

Kaip ir sakiau, žaidimas paslaptingai įtraukia į save, čia nėra didelių paslapčių ar išmastymų, o ir strategija yra paprastutė, tačiau ne prastutė. Esminis privalumas – greita ėjimų kaita, galimybė pakiaulinti kitam (o sakiau, kad kiaulių nėra), paprastos ir greitai perprantamos taisyklės bei, žinoma, puikiai nušlifuota mechanika. <…> Gaila, kad Bengalijos tigrams neatsirado vietos žaidime – būtų kaip reikiant konkurencija pandoms…

Sėkmės! Laimėjo gamta!

P.S. Rio Grande duoda keletą šaunių priedų parsisiuntimui ir prijungimui prie žaidimo. Verta pažiūrėti…

P.P.S. Labai susidomėjusiems prieš atliekant lemiamą sprendimą galima ir taisykles pastudijuot, kad suprast, jog tikrai nemelavau. [Taisyklės PDF formato faile čia]

Žodžiu, tegyvuoja gyvūnėliai ir meilė jiems!

Wulffmorgenthaler.com

 

Ingenious // Recenzija Nr.6

2010/09/16 3 comments

Pavadinimas: Ingenious (aka Genial)
Žaidėjų skaičius: 1-4
Žaidimo trukmė: apie 40 min.
Žaidimo tipas: Abstract
BGG reitingas: 87

Yra dienų ar vakarų, kai kaip tyčia tingi per daug galvoti ir koks nors ilgesnis užkariavimų planavimas ar strategavimas, kaip čia įvykdyti misiją ar surasti lobį tiesiog netinka… Tuomet puikiai pagelbsti paprastos mechanikos abstract tipo žaidimai. Vienas tokių – Ingenious, kurį, tiesa, savo kolekcijoje turiu kiek kitokiu – vokiškos versijos – pavadinimu (Genial). Žaidimas smagus tuom, kad pradžioje tiesiog dedi per daug negalvodamas (jeigu iš karvės loši, tai galvok galvok!), kol įsivažiuoji ir kol pasipildo žaidimo lenta. Tuomet kažkurioje vietoje pradedi žiūrėti, kas čia ne taip ir iš akies jau siaurini savo strategijos vagą. Dar po kelių ėjimų jau pradedi sekti situaciją kaip reikiant ir pabaigoje vyksta “2 minučių apsvarstymas, ką daryti” ėjimai.

APIE KĄ? Yra žaidimo lenta, kurios dydis priklauso nuo žaidėjų skaičiaus – 2 žaidėjai žaidžia mažesnėje lentutėje ir t.t. Žaidėjas gauna tokį plastmasinį stovelį savo “kaladėlėms”, dar gauna taškų skaičiavimo lentutę ir 6 skirtingų spalvų taškų žymeklius. Pastarieji rodo, kiek turi kiekvienos spalvos taškų. Esmė yra dėti kaladėles ant lentos taip, kad abudu tos kaladėlės simboliai (t.y. spalvos) liestųsi prie kitų tokių pačių simbolių ir taip surinktų kuo daugiau taškų. Taip ir eina ratas po rato: padedi savo kaladėlę ant stalo, susiskaičiuoji taškus, juos atsižymi savo lentutėje su spalvotais kubeliais ir pasiimi naują kaladėlę iš maišelio, kad visuomet pasirinkime būtų 6 kaladėlių komplektas. Žaidimas baigiasi, kuomet nebeįmanoma niekur padėti kaladėlės…

KUR ĮDOMUMAS? Kažkaip jis pastoviai būna, nors sunku net paaiškinti jo atsiradimo priežastį. Esmė ta, kad žaidimą laimi ne tas, kas surinko daugiausiai taškų, bet tas KURIO mažiausias taškas yra didesnis už kitų mažiausius taškus. Hm… Tarkim tu žalių, raudonų ir mėlynų taškų surinkai po 12, oranžinių turi net 17, o geltonų visus 18, tačiau violetinių surinkai tik 7. Tavo konkurentas gali turėti surinkęs po maksimalų 18 taškų skaičių su 5 savo spalvomis, bet jeigu jo šeštoji spalva teturės 6 taškus, tu vis tiek laimėsi (nes tavo mažiausia reikšmė yra 7, o jo – 6). Štai čia ir prasideda įdomumams – kadangi taškai yra atviri visiems, tu matydamas, jog žalia spalva “eina” tik tau vienam bandysi ją lentoje visada uždaryti, t.y. taip padėti kokią nors kaladėlę, kad kitiems tiesiog neliktų jokių žalių prieigų. Arba atvirkščiai – nors tau ir baisiai reikia žalių, tačiau esama situacija lentoje tiesiog leidžia pasiimti labai daug oranžinių (kurių ir taip turi) – imi tuos oranžinius ir esi ramus, kad ateityje jų tikrai nepritruks. Tuo tarpu kitas sužaidžia praktiškiau, nuneša žalius ir uždaro jų gamyklėlę nuo tavo piktų kėslų. Ragas!

Taškai skaičiuojami gana įmantriai – nuo savo kaladėlės simbolio eini pirštais į visas puses (5 skirtingas, nes 6toji ribojasi su antruoju kaladėlės simboliu) ir visose tokio pat simbolio eilutėse esantys simboliai yra tavo taškai. Taigi kartais paimsi vienu ypu 8, o kartais tik 2. Tiesa, surinkus 18 vienos spalvos taškų sušunki “Genial!”, kas reiškia, jog esi genijus materialistas (tai kodėl tuomet susigrobei tiek taškų?) ir gauni antrą ėjimą iš eilės. Šis momentas labai svarbus žaidimo pabaigoje, nes šios taisyklės dėka gali vienu ėjimu padaryti kokius 5 šachus ir matus.

PAPRASTA Taisyklės perprantamos labai lengvai, tad gali žaisti ir vaikai – tik tikėtina, kad reikės už juos skaičiuoti, arba bent jau prižiūrėti, kad taškus susiskaičiuotų teisingai. Žaidimas nereikalauja didžiulio atsidavimo visoms smegenims, todėl gali tuo pat metu ir pasišnekučiuoti. Sekti priešininkų dėjimo nereikia – viską matai visada jo taškų lentoje (o ir žiūrėti į ją apsimoka tik antroje žaidimo pusėje). Žodžiu čia yra įmantresnė DOMINO versija, kuri mielai susižais tiek patyrusiems stalo žaidimų mėgėjams (kurie prieš kiekvieną ėjimą atrodys panašesni į poną Kasparovą), tiek po sočių pietų pailsėti norintiems žemiečiams. Tiesa, labai svarbu dar ir tai, kad nėra ryškaus skirtumo, ar tu esi žaidęs žaidimą tūkstantį kartų, ar tik vieną – žaidimas visus sulygina ir varžymasis vyskta apylygėmis sąlygomis.

ĮDOMU Žaidimas buvo nominuotas Spiel des Jahres, tačiau atvirkščiai nei toje dainoje, žaidimas gimė “nei per anksti, nei per vėlai”, t.y. 2004-aisiais. Tais pačiais metais kaip ir galingasnis Ticket to Ride. Pastarasis nunešė pagrindinį prizą ir netgi įtakojo šio blogo pavadinimą, tai ką ten norėti kažkokiam abstract tipo Genialui? Tačiau paėmus Genial dėžutę į rankas visų pirma nustembi išvydęs, jog tai Reiner Knizia žaidimas – žmogaus, kuris davė mechaniką ir dizainą daugumai gerų žaidimų, tokių kaip Ra, Blue Moon ir Tigris & Euphrates. Beje, 2008 metais pagaliau ir jam nusišypsojo laimė – metų žaidimo etiketę gavo jo KELTIS (pažadu apžvalgą ateity). <…> Taigi, finalizuojam visus reikalus!

*Žaidimo idėja: 8/10                                                                                                                     *Taisyklių paprastumas: 10/10
*Taisyklių perpratimas: 10/10
*Žaidimo išvaizda: 6/10
*Žaidimo elementų kokybė: 6/10
*Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 6/10
*Žaidėjų patirties įtaka: 10/10
*Azarto lygis: 5/10
*Pabodimo faktorius: 5/10
*Žaidimo kainos ir vertės santykis: 5/10
BENDRAS REZULTATAS: 71/100

Aš šį žaidimą itin mėgstu, kuomet norisi tiesiog praleisti 30 minutėlių įmantriau nei sėdint su arbatos puodeliais ir 3 klausytojams klausantis ketvirtojo pasakojimo. Tą patį galima daryti ir prie šio žaidimo, jeigu nesi didelis nervininkas ir nesupyksi laikas nuo laiko girdėdamas frazę “kieno ėjimas?”. Antra, jis labai paprastas išmokti ir perprasti, todėl jau po 2 minučių visi nori žaisti ir žaidžia pilnu pajėgumu. Žodžiu, puikus apšilimas prieš rimtesnį žaidimą vakaro eigoje…

P.S. Originaliame Ingenious yra ir vieno žaidėjo režimas, tačiau maniškė Genial versijos dėžutė tokių dalykų neminėjo, todėl galbūt ateity papildyt teks šias eilutes.

Tai tiek, aš laimėjau! Sėkmės!

Niekam nežinoma žemė // Off Topic

2010/09/12 1 comment

Kadangi daugiau laiko pastarasias dvi savaites praleidau prakaituodamas prieš TV ekraną negu kokioje sporto salėje (su krepšinio kamuoliu), supratau, kad galima “sportuoti” ir kitaip. Turkijoje vykstantis pasaulio krepšinio čempionatas surijo visas laisvas minutes ir dar atėmė kelias iš visokių darbų ir planų, todėl ne nuostabu, kad viską valdo šiuo metu mintys apie krepšinį, lietuvių rinktinės stebuklus ir… oi, visai pamiršau stalo žaidimus.

Anyway, mintis tokia – Lietuvoje gyvena 3 milijonai krepšinio fanų, iš kurių jau kokie 48 tai tikrai žaidžia stalo žaidimus (daugiau nepažįstu, o gandais tikėti nesinori). Tai ar ne mintis padaryti kokį žaidimą apie krepšinį? T.y. sportinis stalo žaidimas krepšinio tematika! Juk čia toks universalus dalykas, kurį galima būtų pajungti į krepšinio klubų “merchandise” grupę, pvz.: firminis monopolis su Žalgirio atributika – visas Žalgiropolis. Arba LKL “aliaso” principu – pavaizduok man Timinsko dvitaškį, prašau!

Pabandau geras dvidešimt minučių pakrapštyti “vuold vaid vebą” ir nerandu jokių normalių stalo žaidimų su krepšinio prieskoniu. Juokas juokais, bet pirmas už akies užkliuvęs NBA-opoly yra… juokingas. Nacionalinė Amerikos krepšinio asociacija yra toks didelis pinigų darymo mašinas (vyr.giminės), kad jiems tikrai ne stalo žaidimai galvoje – ima seną gerą monopolį ir užbrendina komandų emblemomis. FAIL.

Ok, einame į stalo žaidimų meką – BGG. Kas ten gero? Su paieškos žodžiu “basketball” gaunu keletą pasiūlymų, iš kurių aukščiausią reitingą (net 1533) turi žaidimas Status Pro Basketball Žaidimas net 1972 metų, todėl nenuostabu, kad jį sudaro labai daug teksto ir labai mažai spalvų ir piešinukų… Hm, gal ir negražu taip šnekėti apie senesnį už tave žaidimą, bet vis tiek – FAIL.

Na ir tiek linksmybių – visi kiti BGG radiniai tokie nesuprantami. Arba pačių žaidėjų piešiniai ir fantazijos vaisiai, arba visiškas low-budget. Tenka ieškoti kitur…

Mano liūdesį tęsė kitas radinys – jeigu 72-ųjų metų žaidimas vadinamas seniena, tai kaip pavadinsi “perleistą” iš naujo 37-ųjų žaidimą? Paveikslėlių trūkumas neleidžia net nuspėti, kokio čia tipo žaidimas (spėčiau, kad kortos, bet piešinuke įžiūriu kažkokią medinę lentą)…

Amazon pasiūlo medinį “loginį” žaidimą… kuriam galas mano rankose ateitų po 15 minučių. Gal ir gerai – juk tai būtų žaidimas, kurį iš rankų į rankas perdovanotų visa krūva žmonių, ar ne? 🙂 Tiesiog medienos gabaliukas, koks visais laikais buvo laikomas stilinga dovana turtingų tėvų ikimokyklinio amžiaus vaikams… FAIL ir tiek. Kas toliau?

Keista, bet “gūglindamas” radau “how to make a basketball board game” beveik tiek pat kartų, kiek ir bendrai bet ką panašaus į žaidimą. Taigi gal ne vienas aš norėčiau rankoje laikyti Šaro kortą ir vėliau išridenus kauliukus nukalti priešininką su Panathinaikos hale… Arba dėlioti kokią nors rungtynių eigą vienas prieš vieną dėliodami kortas su veiksmais, pvz.: “metimo iš po krepšio” kortą kertu su “bloko bandymas”, tada ridenu kauliuką ir išridenu skaičių, kuris reiškia, kad visgi subaudavau… Tada kitas žaidėjas meta kitą kauliuką ir arba pataiko baudą, arba ne… Nu kažkaip taip. Hm?

Jeigu būčiau žaidimų dizaineris, krepšinio tematika žaidimą daryčiau siaurai auditorijai (bet juk tai nepelninga…). Tarkim “EUROLYGA”. Minusai akivaizdūs: reikia tartis su klubais, kad gautum leidimus naudoti jų logotipus, žaidėjų info ir t.t., o be to po metų (o kartais net ir sezono metu) viskas keičiasi. Hm, ok – nereikia prisirišti per daug. Tarkim, tebūnie žaidimas, kur tu esi jaunas aštuoniolikmetis ir turi rinkti taškus, patyrimo balus ir kitus dalykus, kad pirmas surinktumei 20 taškų ir taptum pasaulinio lygio žvaigžde. O kaip tai daryti? Iškviesti varžovus dvikovai, tsakant mūšiui – vienas prieš vieną iki vienuolikos! Kas laimi, tas paima iš kito kokių nors garbės taškų, kai surenka jų labai daug, tada važiuoja į NBA (nes ten garbėtroškos greit prigyja)… arba lieka savo kieme ir visą laiką tobulina kokį nors vieną įgudį, pvz.: kamuolio blokavimą ar tritaškių pataikymą. Nu kažkokia nesąmonė gaunas…

Bet gal todėl, kad aš nesu žaidimų dizaineris? O gal niekam ir nereikia krepšinio tematikos ant stalo? Nes netgi nesu tikras ar man pačiam to reiktų?

hm…

Formula D // Recenzija Nr.5

2010/09/09 1 comment

Pavadinimas: Formula D
Žaidėjų skaičius: 2-10
Žaidimo trukmė: apie 60 min.
Žaidimo tipas: Racing, Sports
BGG reitingas: 186

Rugsėjo pirmoji praėjo labai prastai: negana to, kad danguje saulės nebuvo matyti nė sekundei, tai dar automobilį teko palikti per septynis kvartalus nuo namų ir pėdinti per lietutį susiraukus kaip obuoliui po žiemos… nes juk miestiečių anšlagas ir mano gyvenamosios zonos užtvindymas automobiliais vyko dėl super rugsėjo pirmosios įvykio – Red Bull Street Racing. Ir aš ten buvau, alų vyną gėriau, burnoj red bull turėjau, širdį permušinėjau… Bet ne apie tai – tiesiog šis įvykis ir bendras Formulės 1 pasaulio mėgimas padrąsino į plačiuosius vandenis išnešti ir stalo žaidimą šia tematika…

AR MOTERYS VAIRUOJA? Taip, pradėkime nuo to, kad tai lenktyninis žaidimas, t.y. žaidimo esmė yra lenktyniauti su kitais varžovais ir pirmam pasiekti finišą. Wow – tai bent įdomybės, tiesa? Palyginus su intriguojančiais lobių ieškojimais pas Tobago ar fantazijos apsireiškimais pas Dixit čia skamba (bent jau iš pradžių) labai nuobodžiai. Ypač po to, kai pamatai žaidimo mechanikos pagrindus – meti kauliuką ir stumi savo mašinytę per išmestų akių skaičių į priekį. Ar neprimena vaikystėje iš kokio “Naminukas” iškirptų žaidimų? Tačiau noriu pastebėti, kad, kaip bebūtų keista, šitas žaidimas yra išties mano mėgstamiausių sąraše ir, kaip bebūtų dar keisčiau, jį pastoviai laimi moteraitės! Na gal ir ne pastoviai, bet patirtis rodo: kur du pešasi, ten avarija garantuota… ir trečia tiesiog atvažiuoja iki finišo… nu ir reiškias laimi. <…> Iš tikro tai vienodos sąlygos visiems!

ŽAIDIMO MECHANIKA Jau minėjau, kad esmė yra kauliuko metimas ir po to judėjimas į priekį, tačiau tai tėra branduolys, aplink kurį prikabinsime ne vieną pagardą ir papildą…  Yra keletas pagrindinių kriterijų, dėl kurių šis žaidimas yra išties geras ir vertas tavo dėmesio:

  • Galimybė žaisti net DEŠIMČIAI žaidėjų vienu metu (kurią aš paverčiu taisykle “arba PENKIEMS žaidėjams vienu metu valdyti po 2 mašinytes”);
  • 5 skirtingi sudėtingumo lygiai: nuo paprasčiausių ridenk-judėk iki “padangų taupymo variklio sąskaita išslystant iš posūkio”;
  • Visiškai paprastos taisyklės ir tikroviški žaidimo elementai (pavarų dėžė, pvz.)

KUR SMAGUMAS? Žaidimo esmė slypi mažose detalėse: per savo ėjimą tu gali arba pamažinti, arba padidinti savo bolido pavarą per vieną laiptelį, t.y. iš antrosios pavaros mušti į trečiąją arba žeminti iki pirmos. Kiekvienai iš 6 įmanomų pavarų yra skirti skirtingi kauliukai – kuo aukštesnė pavara, tuo didesnės kauliuko reikšmės. Logiška, nes su 6ta pavara jau būsi pasiruošęs lėkti maksimaliu greičiu… Tačiau tada juk visi ir lėks 6ta pavara, ar ne? Ot ir ne! Žaidimo trasą sudaro posūkiai – raudonai atskirta zona, kurioje reikia sustoti nurodytą kartų skaičių. Tai reiškia, kad jeigu iki posūkio tau liko vos 4 laukeliai, o tu esi 6toje pavaroje, kurios kauliuko mažiausia įmanoma reikšmė yra 20, tavęs laukia tas pats, kas… įvažiavus į Akropolio parkingą Kalėdų išvakarėse. Žodžiu, ne kas. Tokiu atveju tau teks stabdyti ir toks stabdymas kainuos gedimo taškų – kiek laukelių “praskridai”, tiek dingo taškelių. O taškelių pradžioje turi vos 18. Taigi, taip ir žaidžiame – renkamės pavaras, tada ridename kauliuką ir pagal sėkmę formuojame strategiją. Taip, čia toks absurdas – pradžioje meti, o tada jau žiūri kaip ateityje tau pasielgti, kad suvaldyti fortūną. Bet kuriuo atveju, posūkiai, varžovų bolidų painiojimasis po kojomis, priverstiniai sustojimai raudonose zonose ir didžiulis noras lėkti kuo greičiau (pastebėta pas 100% vyriškos lyties žaidėjų) sukuria tikrą intrigą iki pat finišo. Tai štai toks pats paprasčiausias žaidimo variantas…

VARIANTAS Nr.2 yra mano įnešta taisyklė, kad kuomet žaidėjų yra mažiau arba lygu nei 5, tai visi jie valdo po 2 mašinytes. Tokiu būdų “trijų eismo juostų” trasoje visada bus daugiau trinties ir bus įmanoma žaisti įvairius nešvarius žaidimus, pvz.: su vienu bolidu blokuoti kitus, kad laimėtų antroji tavo mašinytė. Žodžiu, toks variantas yra išties linksmas kuomet žaidžia Formulės 1 fanai – jiems tokia komandinė taktika dar artimesnė dūšiai, nes tai yra nūdienos aktualija šiame sporte…

VARIANTAS Nr.3 Jau kai “įvaldei” abu pirmus variantus, gali versti lentą ir vietoj originalios Monako trasos formulytėms turėsi… naktinį miestą! Greiti ir įsiutę – neonkės ant valytuvų, trilitriniai sportiniai kupė (su slapta dujų įranga bagažinėje ekonomiškam maršrutui VLN-PLNG). Čia atsiranda papildomi dalykai kaip kelio nelygumai (parodyk man miesto gatvę be duobės!), nepatenkintų gyventojų miegamajame rajone šaudymai į pravažiuojančius chuliganus (t.y. tave) ir policijos postas… Pastarasis yra metų absurdas – čia reikia pravažiuoti kuo greičiau, kad gautum naudos… kuri realiai tokia menka, kad dėl jos net rizikuotų neapsimoka. Bet tiek to…

Variantas Nr.4 Grįžkime prie Formulės 1 trasos ir apverskime pavarų dėžės lentutę. Dabar turime jau nebe 18 bendrų “gedimo” taškų, tačiau atskiras bolido technologines savybes. Padangų taškų neteksi, kuomet išslysi iš posūkio (pralėksi nesustojęs). Stabdžių taškų neteksi, kuomet stabdysi (kad neįvažiuot į prieky esantį varžovą arba kad neišlėkt iš posūkio nesustojus). Bolido nosį sugadinsi ir taškų šioje srityje negausi, kuomet susiliesi su varžovo mašina… Variklis kankinsis ir taškų neteks kuomet lėksi maksimaliu greičiu neperjungęs pavaros… Logiška, ne? Dar ir kaip – tikroviška, atrodo, kad tepalu kvepia, benzinu rasoja ir antifryzu padengta.

Variantas Nr.5 Pasirink “veikėją” ir kiekvienas iš jų turi skirtingas stipriasias ir silpnasias savybes, todėl pagal tai ir galėsi elgtis trasoje. O kur dar NOS’as ir kiti padaužiški elementai? Arba įtrauk dar gamtos sąlygų “komponentą” ir pagal lietų/saulę teks koreguoti savo veiksmus…

Variantas Nr.X – sugalvok ir įgyvendink, nes žaidimo mechanika tokia adaptyvi, jog čia galima kurti net ir savo taisykles. Aš asmeniškai būčiau už kažkokį Formulės 1 fanatų klubelį, kuris susirenka prieš tikras lenktynes, pravažiuoja savo mašinytėmis ant stalo, susiskaičiuoja taškus, veda sezono apskaitą, tada išsiverda burokėlių sriubos ir per TV žiūri kaip važiuoja tikri formulistai… arba eina į gatvę ir mojuoja Red Bull’iui!

KAME KAMPAS? Net nežinau… Atrodo berniukiškas žaidimas ir tiek, tačiau kažkas jame yra tokio traukiančio ir įdomaus. Taip, strategijos čia per daug nerasi, nes viskas dar ir priklauso nuo sėkmės, tačiau tu gali rinktis sėkmės/nesėkmės lygius, t.y. reguliuoti išdavą fortūnos (say what?!:|)  Kaip bebūtų keista, labai mielai šį žaidimą su manimi žaidė ir moteriškoji lytis, kuri pasižymi itin protingu ir atidžiu vairavimu, todėl finišą pasiekia beveik neapgadintu bolidu. Vyriškiai važiuoja kitaip – iš pradžių spaudžia ir daužo, o paskui jau tenka iki finišo važiuoti pirma pavara, kad, gink Dieve, neatsitrenktum į per kelią bėgantį ežiuką, nes tiek tereikia iki gėdingo bolido sprogimo… Ar įdomus šis žaidimas? Taip, jeigu surandi apylygio užsidegimo žaidėjus. Žaidžiant su autosporto mėgėjais yra visai kitoks patyrimas – čia visi žino kampus, trajektorijas ir išvažiavimo pavarų laipsnius, todėl praktiką ima taikyti žaidime. Su “žemiečiais” smagu pasivaržyti kuomet yra bendras supratimas apie žaidimą. Galų gale, baisiai įdomu, kai prie vieno stalo sėdi 10 žmonių ir žaidžia tikrą stalo žaidimą, o ne kokiom (kad ir linksmom) kortom pliekia. Įsitraukimo čia daug nereikalaujama, todėl kol važiuoja kiti gali nosį krapštyti ir tapeto piešinį studijuoti… nebent kitas į tave įvažiuos – tuomet abudu jūs mesite juodąjį kauliuką, kuris parodo ar patyrei nuostolių. Rimtesni žaidėjai įvykius seka nuolatos, nes čia yra daug matematikos – visur dalyvauja skaičiai ir tikimybės, o ne varikliai ir padangos… Sėkmę gali valdyti – matydamas kiek trūksta langelių iki reikiamo sustoti momento pasirenki protingiausią TIKĖTINAI pavarą ir meti TIKĖTINAI labiausiai tinkančią reikšmę duosiantį kauliuką. Tikrovėje visada tiki, kad tikimybė 1:6 vis tiek gana reali ir rizikuoji… Tada sumaitoji bolidą ir stebi kaip tave vejasi pirmoje žaidimo fazėje už nugaros palikti varžovai.

START YOUR ENGINES Man kaskart nekyla ranka ištraukti šio žaidimo ant stalo kuomet susirenka margesnė žaidėjų kompanija, nes bijau likti nesuprastas – juk sėkmė su kitais “šlapesnės tematikos” žaidimais yra garantuota! Kokio velnio į autosporto tematika paremtą kauliukų ridenimo nesąmonę patraukti tuos, kas pvz.: mėgsta fantazuoti; arba kas mašinos dar nevairuoja ir nežino tokių dalykų kaip stabdžių diskas; arba ir iš esmės naudojasi viešuoju transportu dėl ekologinių sumetimų? Čia juk toks berniukiškas reikalas – mašinytės… Tikiu, kad ateis diena, kuomet ir šis žaidimas bus išbandytas margesniame kolektyve – patirtimi būtinai pasidalinsiu! Tuo labiau, kad iš esmės šis žaidimas yra gana geras… Jam gal tereikia “family edition” versijos, kur vietoj formulių būtų kokie nors gyvūnėliai ant stručių, o vietoj Monako gatvinės trasos keliukas per mišką su upeliais ir akmenukais… Ir tikrai tuomet žaidimas būtų jau nebe berniukiškas!

Taigi, finalizuojam visus reikalus:

*Žaidimo idėja: 5/10                                                                                                                      *Taisyklių paprastumas: 8/10
*Taisyklių perpratimas: 9/10
*Žaidimo išvaizda: 8/10
*Žaidimo elementų kokybė: 9/10
*Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 8/10
*Žaidėjų patirties įtaka: 8/10
*Azarto lygis: 6/10
*Pabodimo faktorius: 6/10
*Žaidimo kainos ir vertės santykis: 7/10
BENDRAS REZULTATAS: 74/100

Tai tiek, Peugeot laimėjo! Sėkmės!

Protected: Kolekcija

2010/09/07 Enter your password to view comments.

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Dixit // Recenzija Nr.4

2010/09/01 20 comments

Pavadinimas: Dixit
Žaidėjų skaičius: 3-6
Žaidimo trukmė: apie 30 min.
Žaidimo tipas: Party
BGG reitingas: 71

Susipažink su šių metų Spiel des Jahres (2010 metų geriausias žaidimas) – tai gražusis Dixit. Iš karto pasakau savo subjektyvią nuomonę apie šį žaidimą – man jis LABAI patinka, bet jis nėra pats geriausias stalo žaidimas man.

Kodėl labai patinka? Yra keletas argumentų… Pirma, taisykles paaiškinti galiu per 1 minutę 22 sekundes… ir tai padarau taip, kad visi supranta jas iki galo. Iš tikro pačias taisykles suberti greitakalbe galima ir greičiau, bet “uždedu” laiko klausimams “tai, o jeigu…”. Antra, žaidimą sudaro 84 pasakiškai gražios spalvingos kortos ir šeši žaidėjų rinkinukai (taškų žymeklis zuikutis ir statymų kortelės). Trečia, pagaliau turiu žaidimą, kuris ko gero šimtą kartų stilingiau, kokybiškiau ir rimčiau pateikia tą pačią (nugrauš mano kopūstus Dixit zuikučiai už tokį palyginimą) idėją, kaip ir stalo žaidimų maxima – Alias. Kas nežino Alias? Visi žino Alias 🙂 Mano subjektyvia nuomone, Alias yra “baigtinis” vaikiškas žaidimas, tinkantis pralaužti ledus vakarėlių metu (dėl savo paprastų taisyklių). Having said that, suprantu, kad sukelsiu daug priešpriešos, tad pripažįstu – mano šališka nuomone, Alias yra masinis POP reikalas, bet jau geriau žmonės Alias žaistų ir taip socializuotųsi nei TV sezono atidarymo šou kartojimą per teliką žiūrėtų… Antrą Kalėdų dieną… Jau trečią kartą… Ir dar per dukterinę televiziją… Enough of Alias!

Dixit yra “žiauriai” POZITYVUS žaidimas. Čia nėra jokio negatyvo: spalvoti zuikučiai taškus žymi ant gėlytėmis ir ūpokšniais padailintos pasakų pievelės (žaidimų dėžės); paveiksliukai tokie margi, detalūs ir skirtingi, kad juos visus būtų galima vadinti meno kūriniais. Galų gale, pati žaidimo mechanika tokia, kad konkurenciją čia keičia “bendras siekis sukurti daugiau juoko ir linksmybių”. Tegu šauna žaibas į mane, bet netgi žaisdamas “iš rimtųjų” nė sykio nesiekiau grynai taškų ir niekada nebuvo svarbu anei laimėti, anei pralošti šį žaidimą… Esmė buvo tiesiog toliau žaisti…

TRUMPOS TAISYKLĖS Kiekvienas žaidėjas rankoje turi 6 žaidimo kortas, kurios iš tikro yra skirtingi paveikslėliai. Ėjimo metu tu išsirenki savo noru vieną iš turimų kortų ir pasakai kažkokį tos kortos paveikslėlio apibūdinimą, bet TAIP, kad tai nebūtų nei per daug aišku, nei… kokia nors visiška nesąmonė. Šio pavyzdžio (žr. dešinėje) atveju blogas apibūdinimas būtų “šešėlis vejasi vaikus”… Koks gi geras? Pvz.: “Na palauk!” (loginė jungtis – vilkas šešėlyje); “Vilniaus požemiai” (loginė jungtis – geležinis vilkas yra Vilniaus simbolis, o ir veiksmas paveikslėlyje vyksta tamsoje)… Žodžiu, apibūdini kaip tik nori ir dedi į stalo vidurį tą užverstą apibūdintą kortą. Tuomet visi kiti žaidėjai iš savo turimų kortų pasirenka tą, kuri labiausiai atitinka tavo apibūdinimą. Tarkim tu turėjai labai į “Spragtuko” sceną panašią kortą ir apibūdinai ją “multikas”. Tuomet kiti žaidėjai sudėjo savo kortas su savo “multikais”… Dabar jau gali paimti visų žaidėjų sudėtas kortas, sumaišyk jas, kad neitų atsekti kas kurią padėjo ir išdėliok jas ant stalo eilute, t.y. išrikiuok: Kas vyksta toliau? Ogi visiems žaidėjams reikia atspėti, kuri gi ta tavo korta, su apibūdinimu “multikas” (ji yra 5ta). Pasiimi savo spėjimų korteles, ant kurių užrašyti skaičiai ir dedi savo statymą (užverstą) ant stalo. Tarkim, aš spėju, kad “multikas” yra 3ia korta, nes ten įžiūriu sąsajų su garsiuoju Baubu (garsaus animatoriaus Iljos Bereznicko darbas). Tuomet aš ant stalo vidurio dedu užverstą spėjimo kortelę su skaičiu 3. Tokius pat spėjimus atlieka visi žaidėjai, išskyrus tą, kuris davė pradinę užuominą, nes jis juk puikiai žino savo kortą. Tuomet kai visi žaidėjai sudėjo statymus, statymų kortelės atverčiamos ir žiūrim, ką turim. Jeigu VISI žaidėjai atspėjo arba NIEKAS neatspėjo tavo apibūdintos kortelės, tuomet visi žaidėjai, išskyrus tave gauna po 2 taškus… ir jų zuikučiai žygiuoja į priekį. Jeigu kažkas, bet ne visi atspėjo tavo kortą, tuomet tu ir tie kažkas gaunate po 3 taškus (kaip matai apsimoka apibūdinti taikliai, bet ne per akivaizdžiai). Papildomai po 1 tašką gauna tie žaidėjai, kurių padėta korta buvo tokia taikli, kad sugebėjo apgauti kitus žaidėjus ir jie pagalvojo, kad ta korta ir yra “apibūdinta” pradinė korta. Hm… Panašu, kad taisykles aiškinti raštu užtrunka ilgiau nei 1 minutę 22 sekundes… Bet kampas jau turėjo būti pagautas… Pridėsiu tik tiek, kad pabaigus skaičiuoti taškus ĖJIMAS pereina kitam žaidėjui ir dabar jis galvoja apibūdinimą ir pradeda kortų dėjimą.

RAZYNKOS? Žaidimo taisyklės paprastos, todėl gali kilti minčių, kad žaidimas… per vaikiškas ir tinkamas nebent vakarėliams pagyvinti. Bet tokie žaidimai, atrodo, neturėtų gauti Spiel des Jahres (Oskaro reikšmingumas, Kanų palmės atmosfera) apdovanojimo. Žaidimo idėja ir “sudėjimas” yra tokie lankstūs, kad tu gali pats sugalvoti papildomas taisykles žaidimui paįvairinti, pvz.:

1. Tema apibūdinimams, pvz.: “Lietuva”, ir tuomet visi žaidėjai turi apibūdinti tas pačias korteles taip, kad apibūdinimai būtų susieti su Lietuva. Patyrusiems vilkams galima sugalvoti siauresnes temas, pvz.: “kvantinė mechanika” arba “lopšinės”.

2. Komandinis žaidimas: žaidžiama įprasta tvarka, tiesiog žaidėjų poros stengiasi apibūdinti korteles taip, kad tik jo/jos partneris ją atspėtų. Jaučiat Alias jėgą? Oh yes you do, little boy! Tuomet komandos taškų suma bus lygi jų abiejų zuikučių taškų sumai. (aš asmeniškai abejoju, kad čia FUN, bet juk man ir Alias not fun).

3. Žaidžiant mažesniam žaidėjų skaičiui nei 6 (t.y. 5 ir mažiau) visuomet pridėti vieną kortą iš dar nenaudotų kortų kaladės, t.y. įnešti bonusinę kortą, už kurią prabalsavę eina vieną laukelį atgal. (irgi manau, kad NOT fun).

4. Apibūdinimus vaizduoti judesiais, dainomis, šokiais, talentais… IR T.T….

Esmė ta, kad taisykles gali susigalvoti kokias tik nori, jeigu nori. Man šis poreikis atsirado, kuomet su ta pačia žaidėjų grupe sužaidėme kelias partijas iš eilės – tuomet kokia nors įžūliai juokinga korta, pvz.: tėvukas “karalių su ūsais” apibūdino kaip “jaunystė”, tiesiog neįsivaizduojama niekaip kitaip: nu po tokios komedijos su ta jaunyste aš nebesugebu ten įžiūrėti nei “pasakos”, nei “karalystės”, nei kažko kito… Kaip ten bebūtų, panašu, kad mintis apie žmonių fantazijos ribas sukosi ir pačių autorių galvelėse ir jie šiais metais pristatė Dixit 2: tiesiog naujų kortelių papildymas, kurį pridėjus prie jau turimų kortų ir dar sugalvojus kokią nors “temą” apibūdinimams galima tikrai smagiai sužaisti ne vieną partiją. Dixit 2 neturi nei zuikučių, nei taškų žymėjimo lentos, bet užtat atkeliauja tokioje kortų dydžio pakuotėje, todėl jį patogu vežtis į keliones (teigia autoriai). Man kažkodėl patogu vežtis ir didelę dėžę 🙂

Taigi, kas yra Dixit? Ogi žaidimas, kurį vienodai smagu žaisti tiek su vyresniais, tiek su jaunesniais; tiek su patyrusiais, tiek su žaliais žaidėjais; tiek su menininkais, tiek su santechniku iš Pašilaičių; Nes kiekvieno žmogaus mintys yra ĮDOMIOS, ir šalia pergalės taškų skaičiavimo ne mažesnė intriga yra apibūdūnimų aiškinimąsis. “Kodėl balerinos bateliai yra apibūdinti kaip INKILAS?!?!”. Kadangi tai buvo mano paties apibūdinimas, bandau pasiaiškinti: Špokaitė yra balerina; Špoku mes kaimiečiai vadiname paukštukus, kurie atskrenda į kolektyviniame sode esantį inkilą ir ten apsigyvena. <…> Nesuprantu, kaip galėjo tai būti neaišku…

Taigi, siunčiu didelį pagarbos ženklą žaidimo autoriui Jean-louis Roubira už tai, kad neišeidamas iš krašto jis ėmė ir prirašė raštą… kurį šiais metais pripažino (mano nuomone, pelnytai) kaip geriausią metų žaidimą. Paradoksas tas, kad tėvynėje Prancūzijoje žmonės šį žaidimą žaidžia jau nuo 2008 metų ir 2009-aisiais jam netgi suteikė “Golden Ace” apdovanojimą (t.y. French Game of the Year). Tais pačiais metais frankofoniškų kaimynų teigininiais patikėjo ispanai – Dixit gauna “Juego del Ano” (t.y. Spanish Game of the Year)… Jeigu būtų prizas “Meta Žaidims” (t.y. Zhemaitija’s Game of the Year), tai Dixit ir jį turbūt gautų.

TITANŲ DVIKOVA Alias prieš Dixit

Alias žaidime patyrę žaidėjai turi didelį pranašumą prieš naujokus: esu žaidęs su susižaidusia pora, kuri per tą laiką sugebėdavo sužaisti sėkmingai triskart daugiau atsakymų nei mūsų namų ūkis. Kodėl? Ogi todėl, kad per šimtą kartų jau įsiminė, kad “garfildas” reiškia šaldytuvą, o “ten nu kur tėtis…” reiškia “meškerykotis”. Dixit toks žaidimo “įgūdimas” praktiškai neįmanomas, nes žaidi “prieš” visus “su” visais ir tau neapsimoka padėti savo partneriui, nes tu žaidi už save. Ne už jus abu, bet už save! Taigi 1:0, laimi Dixit.

Kortelės – kur tau meno kūrinius primenantys ir kiekvieną kartą vis kitokią reikšmę turinčios kortelės, o kur paprastai šaltai surašyti daiktavardžiai ir pan. Taigi, Dixit kortelių kiekis virtualiai paseptyniolikagubėja lyginant su Alias kortelėmis: šaldytuvas ir bus šaldytuvas – apibūdink tu jį kaip nori, bet reikšmė ta pati lieka. Taigi, 2:0 Dixit naudai.

Alias prašo žaisti poromis, o Dixit priima ir nelyginį žaidėją; Alias pranašumą turi susigyvenusi pora, o mišri tiesiog pasmerkta vienas kito tyrinėjimams ir kitų žaidėjų linksminimams. Dixit ir naujas, ir patyręs žaidėjas gali žaisti vienodai konkurentabiliai. Alias žaisti su vaikais gali būti per sunku, nes jiems nesuprantami žodžiai (žinau ne vaikų, kurie nežino ką reiškia 20% žodžių Alias Red žaidime); Dixit vaikams tiesiog patartina, nes faktas, kad čia lavinamas protas, suteikiami pozityvūs patyrimai, supažindinama su pasauliu per pasakojimus… Kaip supranti, čia kątik buvo 11 metrų baudinių serija, ir ją laimėjo Dixit. Sausu rezultatu, nes aš esu šališkas Alias nemėgėjas (norint Alias atsilošti, tereikia, kad šio žaidimo mėgėjai pasisakytų komentaruose – galbūt aš kažko nežinau?).

<…>

Taigi, finalizuojam visus reikalus!

*Žaidimo idėja: 10/10                                                                                                                      *Taisyklių paprastumas: 10/10
*Taisyklių perpratimas: 10/10
*Žaidimo išvaizda: 10/10
*Žaidimo elementų kokybė: 8/10
*Žaidimo lauko ir taisyklių dizainas: 8/10
*Žaidėjų patirties įtaka: 10/10
*Azarto lygis: 5/10
*Pabodimo faktorius: 5/10
*Žaidimo kainos ir vertės santykis: 7/10
BENDRAS REZULTATAS: 83/100

Tai tiek, aš laimėjau! Sėkmės!

PIRKINIŲ KREPŠELIS -> Norintiems įsigyti Dixit, tai galima padaryti pas D6, Kadabrą (HobbyShop parduotuvės Panoramoje Vilniuje ir Akropolyje Kaune), Rikyje ir, aiškų, pas eBay.

P.S. visus sveikinu su rugsėjo pirmąją – atėjusio rudens vakarai vis dažniau lietingi, tamsūs ir žvarboki, todėl puikiai tinka dažnesniam prisėdimui prie stalo žaidimų!!!

P.P.S. ne mažesni linkėjimai ir piešinukų autorei Marie Cardout! Bisses, ar kaip ten…

%d bloggers like this: